Jei negalvočiau ką kalbu ir daryčiau tai automatiškai, mano kalba atrodytų labai nelogiška, abstrakti, konfliktiška ir nesuprantama. O kas, jeigu kalba nėra priskiriama prie savaime išmokstamų dalykų ir jos reikia mokytis visą gyvenimą? Kas, jeigu reikia galvoti, apie ką kalbi?
Pavyzdžiui, mes sakome: "gero savaitgalio" - kodėl ne gero gyvenimo. Kodėl tik savaitgalio?
Arba "laimingo gimtadienio" - kodėl ne laimingo gyvenimo? Kodėl tik gimtadienio?
Kaip su širdimi, kuri yra gera? "Geraširdis". O kas, jei žodžiai reiškia tai, ką jie reiškia, tačiau mes tik pasidarome skirtingas interpretacijas iš žodžių, bet ne visi supranta šias interpretacijas vienodai? - "O iš kur tu žinai, kad mano širdis dirba normaliu ritmu" - kitas atsako.
Vienas sako, kad kurti bombas yra gerai, nes gali apsaugoti savo šalį nuo priešų. O sekantis sako, kad jis neturi jokių priešų ir bombų nekurtų, nes jos daro žalą.
Po to, kai vienas klausia:
- kas gero, ką gero veiki?
Antras atsako:
- ai galvojame ant Hirošimos ir Nagasakio po bombą užmesti, tai vadovauju bombos kūrimo programai. O ką tu gero?
- Na, aš tai mokausi apie simbiozę...
- A, tai visiškai prastai.
