DISKUSIJA
UŽDARYTA!
Pirkinių krepšelis (0)


info@thewaytothinkaboutbusiness.com

Telefono nr. +370 635 81651




PaslaugosLTYoutubePatreon

Elgesio konsultacijos: savivertė, baimė, nerimas, kerštas, pyktis, konfliktai, pavydas, nepasitikėjimas, meilė, karas, pagarba, „ego“ problemos.

  •  N A U J I E N O S     •  A P I E  M U S     •  P A S L A U G O S     •  P R O D U K T A I     •  K O N T A K T A I

2020 11 12 - Psichoterapeutai, psichologai • Ar saviterapiją reikėtų apriboti ir kiek galima priklausyti nuo psichoterapeuto?

picname
„Ar saviterapiją reikėtų apriboti ir kiek galima priklausyti nuo psichoterapeuto?“
Straipsnio autorius: Rimantas Juodelis 
Vardų rodyklė:
B. F. Skinner, A. H. Maslow, Henry Schlinger, Alfred Korzybski, Robert Pula

Norėčiau pateikti citatą iš A. H. Maslow knygos: "Motyvacija ir asmenybė": 
„Viena iš čia pateiktos teorijos implikacijų yra tai, kad saviterapija vienu metu siūlo ir daugiau
galimybių, ir primeta didesnius suvaržymus, negu buvo paprastai manoma. Jei kiekvienas žmogus
išmoktų įžvelgti, ko jam trūksta, išmoktų pažinti pamatinius savo troškimus, išmoktų nors bendrais
bruožais pažinti simptomus, rodančius, kad pamatiniai troškimai nepakankamai patenkinti, jis
galėtų sąmoningai mėginti pašalinti šiuos trūkumus. Galėtume sakyti, kad, pasak šios teorijos,
daugumai žmonių suteikta didesnė, negu jie mano, galimybė patiems išsigydyti nuo gausybės
nesunkių negalavimų, kurie tokie įprasti mūsų visuomenėje. Meilė, saugumas, priklausomybės
jausmas, kitų žmonių rodoma pagarba yra beveik panacėja, kai sutrikimai tėra situaciniai, ir net kai
kurių ne itin sunkių charakterio sutrikimų atvejais. Jei individas žino, kad jis turi teisę į meilę,
pagarbą, savigarbą ir t. t., jis pats sąmoningai gali jų ir susirasti. Tikriausiai visi pritars, kad siekti
šių dalykų sąmoningai kur kas geriau ir efektyviau negu stengtis nesąmoningai kompensuoti jų
trūkumą.
Tačiau tuo pat metu, kai tokia viltis siūloma gana nemenkai grupei individų, kai jiems suteiktos
didesnės saviterapijos galimybės, negu paprastai manyta esant galima, vis tiek lieka ir tokių
problemų, kurios neišvengiamai turi paskatinti juos kreiptis pagalbos tik į profesionalą. Sunkių
charakterio sutrikimų ar egzistencinių neurozių atvejais, norint pacientui padėti rimčiau,
absoliučiai būtina suprasti tas dinamiškas jėgas, kurios sukelia, spartina ir palaiko sutrikimą, o ne
vien sušvelninti jo negalavimą. Kaip tik čia turėtų būti panaudotos visos priemonės, kurios būtinos
norint pažadinti sąmoningą įžvalgą; priemonės, kurių iki šiol nėra kuo pakeisti ir kurias šiuo metu
naudoja tik profesionaliai parengti psichoterapeutai. Kai diagnozuojamas didelis negalavimas,
pagalba, kurią gali suteikti neprofesionalas ar sena žiniuonė, devyniais iš dešimties atvejų visiškai
nenaudinga, ypač jei norima visiškai išgyti. Tai ir yra esminis saviterapijos ribotumas“. (304:2009)

Jei A. H. Maslow sako, kad organizmai turi galimybę elgtis sąmoningai, kad atliktų saviterapiją,
keliu klausimą ar organizmas elgiasi sąmoningai. Jei sąmonę suprantame pagal S. Froido ar Dekarto
apibrėžimus, tai tokiai sąmonei pagrįsti, neturime įrodymų. O jeigu turime, tada pateikime. Gerai? 
Tačiau turime įrodymų pagrįsti tam, kad organizmo elgesį nuolatos determinuoja įvairūs veiksniai.
Tai reiškia, kad bet koks žmogaus elgesys, turi priežastį ir ta priežastis gali būti nustatyta, atsakant į
klausimą „kodėl“? Pavyzdžiui, kodėl aš pasirinkau šiuo metu ne bendrauti su kokiu nors žmogumi,
o skaityti knygą. Kodėl aš pasirinkau dabar šluoti grindis, o tik po to eiti pavalgyti. Kodėl aš
pasirinkau dabar negerti kavos. Kodėl aš nusipirkau nauja automobilį. Jei sakoma, kad elgesys
vyksta sąmoningai, tai aišku reiškia, kad be priežasties – be klausimo „kodėl“. Tai visiškai laisvai. 
Neturiu tikslo plėstis šiame straipsnyje apie laisvą valią ir sąmonę labai – tam reikalingi atskiri
pokalbiai. Tačiau trumpai užsiminti privalau, kad galėčiau paaiškinti mintį; kas sakė, kad žmogus,
kuriam buvo priverti pirštai su durimis, jei tai atrodė skausminga, sąmoningai apgalvoja ką daryti ir
tada laisvai pašoka ir rėkia iš skausmo? Kas sakė, kad Amazonės galvų medžiotojai (Žr. „Lewis
Cotlow – Amazon Head Hunter“) sąmoningai nukirsdavo kitiems žmonėms galvas, jas
kolekcionuodavo, valgydavo, laikydavo pasikabinę kaip papuošalą ant kaklo arba jas sudžiovindavo
ir pasikabindavo, kaip trofėjų? Koks dar primityvus mąstymas - jiems tai atrodė normalu, kaip
žuviai normalu liesti vandenį. Jie taip buvo užauginti. Gimė, kaip „Tabula rasa“ ir pradėjo plagijuoti.

(Pilno straipsnio ieškokite pdf formatu, skiltyje "Produktai".

© Rimantas Juodelis 2021
Be autoriaus sutikimo draudžiama kopijuoti ir platinti svetainėje patalpintą informaciją

info@thewaytothinkaboutbusiness.com